Pakankamai (bent jau as taip manau) atidziai perklauses paskaita noriu tarti savo zodeli.
Pirmiausia nera prasmes kalbeti apie kazkokia rimtesne itaka pasauliui, tol kol paciame judejime nebus is tikro pasiekusiu tikra o neisikalbeta ar iteikta
(kaip tai buna priemus sanjasa ir t.t.) sventuma.
Antras momentas kuri noreciau pasakyti, jog pradiniuose saves pazinimo etapuose jnana nuo bhakti praktiskai nesiskiria ir negali gyvuoti viena be kitos. Iskcone jnana yra pakankamai
(toki ispudi esu susidares nevienus metus bendraudamas su bhaktais) pavirsutiniskai suprantama, ji sulyginama su mentalinemis spekuliacijomis remiantis sastromis. Tai yra rimtas dalykas kuris neleidzia atskirti pelu nuo grudu, tuomet emocingumas ir jusliskumas sulyginamas su bhakti pasireiskimais ir t.t. O tai yra kuo puikiausia terpe veistis egoizmui ir t.t. su visais matomais padariniais.
Jnanos neimanoma gauti studijuojant sastras - tai yra reali ismintis per praktine patirti gyvenime pasireiskianti tam tikromis savybemis kurios yra aprasytis Bhagavadgytoje. Nera vidines ramybes, kuri pasireiskia savybemis nera nei jnanos o tuo labiau bhakti, visa veikla atliekama ''ore", atmetant prigimtines pareigas ir siekiant issigalvotu idealu kurie gal but net aprasyti sastrose.
Valstybei ir bendruomenei gali vadovauti zmogus kuris turi tam tikras prigimtines savybes. Jei nera prigimtiniu savybiu, kokia prasme lauzyti galva,
as siuos zodzius skiriu gerbiamam lektoriui. 
Savybiu nesugalvosi ir telieka pasikliauti jnana (ismintimi) ir bhakti (sirdies vedimu), priimti viska taip kaip yra ir atlikti savo prigimtines (ne isgalvotas) pareigas.
Krishnos samones judejimas nieko realiai nepasieks, tol kol siame judejime nebus stiprios ir tvirtos seimos institucijos. Nuo cia viskas prasideda. Ir jei sekme lydes, po poros simtu metu (cia speju galiu ir klysti) gal but ir bus padaryta rimtesne itaka realiam visuomenes vystimuisi.
Om
