Kauno Vedų kultūros centro forumas

Mano nuomone:

Kaikurie mus sektantais vadina delto, kad jiem nera priimtina jokia kita religija tik ju pati ir galvoja, kad ju religija pati geriausia, o kitos blogos, beja tai yra vienas is pozimiu, kad jie patys sektantai . Ir esu susidures su tokiais zmonem kurie isvis jei esi religingas jau jiem iskarto esi sektantas. Jau vien jei eini i baznycia tu kazkoks keistas ju atzvilgiu, o jei isvis susidejai ne su krikscionimis tai jau zombiu uzverbuotu laiko .

Tai va, cia aprasiau dvi zmoniu grupes su kuriais esu susitikes ir bendraves. O siaip apie kas yra sekta, o kas ne yra labai graziai parases Sankarshan Das Adhikari, tik gaila neberadau to laisko, siaip daug kas jam raso apie sektas, o jis labai graziai pakeicia ju nuomones.

[ teko viena dali iskirpt, nes ne i tema ]

uzsidejes kanthimala tilaka ir dhoti, netapau krisnaitu. Nezinau kiek gyvenimu praeis kol tapsiu toks krisnaitas kaip Siva, Brahma ir kiti devatai

Pastebejau kad pas krisnaitus dazniausiai ateina protestuojantis pries sistema jaunimas. As sakykim toks pat buvau. Pankavau savotiskai patikdavo eiti su romia sypsenele apsigaubus oranziniu dhociu per laisves aleja ir sokiruoti aplinkinius

dabar is sono ziuriu kas cia gavosi gal ir neblogai manau... reiks toliau testi gal

Gera ideja pametejai Damodarai. Galvoju gal kada i darba reiks man nusikeberioti su vaisnavisku kostiumu

man nepatinka šokiruoti žmonių tyliu, stengiuos neišsiskirti iš minios, tik kai jau kalbos pradeda sklisti, ir kai paklausia, tada atliepiu.. nes tie kur pas Krsną ateina, natūraliai iškart apie Jį kalbam

ooo
pastaruoju metu vien džiaugsmas, kiekvienas sutiktas man Krsnos bhaktas rodos

na truputis į šią seną temą, siūlyčiau perskaityti knygą A. Dvorkin "Totalitarinės sektos" .. ir ypač visiems krišnaitams, nors kur jie ten skaitys dar nesutikau žmogaus kuris savo noru sutiktų atsidurti ... vietoj
P.S. pats naudoju visokias praktikas, domiuosi daugeliu dalykų bei esu pažinimo kely.. tačiau tam nebūtina priklausyti sektoms. O visi procesai vyksta mūsų smegenyse, t.y. visas pasaulis yra mūsų smegenyse.. aplamai fanatinius tikėjimus priskirčiau valdomai narkomaninės šizofrenijos formai
nemokamai tik sūris pelėkautuose

skaitom skaitom, geras smegenų plovimo pavyzdys. http://komentarai.pbworks.com/Dvorkinas

Manes ir iki siol nesupranta, bet jauciu, kad "numojo ranka". Vis tiek proto man nebeikresi . Mano gimine truputi akiplesiska (iskaitant ir mane), taigi musu diskusijos paprastai greitai isiplieskia ir naudos jokios is to niekam nebuna. Su maistu man sunkiausia iki siol, taigi turiu strategija - sveciuose pries sesdama prie stalo "prazonduoju" maista, nes vegetariskai del manes niekas negamina (aukleja mane vis dar). Renkuosi maziausia blogybe. Mano teta ir mama tik toleruoja, nors apie domejimasi net kalbos nera. Susiradau toki pat "priplaukusi" vyra, ir dukryte auginam kaip mum atrodo geriau. Kadangi vyras geras, negali nieko pasakyti )). Del vaiko pamokslauja ir visokius straipsnius siuncia apie vaiku mityba. Siaip nepamokslauju apie nieka, net jeigu ir klausia. Tik sypteliu ir juokais nuleidziu (klausimai visada buna provokacinio pobudzio).
Man 30+, su Krishnos samone ir visais kitais judejimais domiuosi nuo 15.

Tema senoka, bet kažkas atnaujino, tai nusprendžiau pasireikšti ir aš. Viskas prasidėjo nuo knygos, kurią man norėjo išplatinti Bhaktas, bet aš tos knygos ("Savęs pažinimo mokslas") nenusipirkau (nors labai norėjau, bet buvo gėda pasakyti, kad tuo metu neturėjau pinigų;D). Mama reagavo labai įdomiai. Toks jausmas, kad ji jau žinojo, kad tai įvyks ir priiėmė mane lyg niekur nieko. Maždaug: taip ir turėjo būti. Gal dėl mėsos truputi pyko: nusilpsiu ir bla bla. Močiutė žiūrėjo įtariai, vis per dantį traukė, o dabar jai "dzin". Patėvis... Hm... Jis apie tai sužinojo paskutinis.;DDD Ir jam buvo tas pats. Tik pasakė vieną sakinį: -Tai ką, kaip Simas (dabar Sankirtan Das) pasidarei? Klasiokai išvis nereagavo, nors ne, reagavo kai atnešdavau į mokyklą maha saldumynų;DDD. Iš pradžių drovėjausi Dėtis į internetą Vaišnaviškas nuotraukas ar šiaip. O dabar, atsipalaidavau, visi žino kas aš? Ir kodėl. Ir dabar kai tik Jo Malonybė Sankaršana Das Adhikari atvažiuoja į Lietuvą, stengiuosi, kad neapleistų ir mano kaimelio ir taipogi, net ir kunigas žino, jog aš organizuoju šį nuostabų vizitą, tikiuosi šį pavasarį atvažiuos. Labai lauksiu.

. Mane kai kurie gimines ir artimieji, pazistami sektante nuo tada vadina, kai pradejau dometis dvasiniais dalykais.Ar krisnaistai sekta ar ne man tas nerupi. Pati as sektante nesijauciu. Nesijauciu ir krisnaite tiesa sakant, bet Krishna myleti noriu, prijauciu sitam dalykui. Gal su laiku kazkas keisis , nezinau. Yra kai kas , kas man atrodo nereikalinga, nepriimtina. Bet i tai as perdaug nekreipiu demesio. Man pvz atrodo keistai kitokia apranga, nesiderinanti prie musu laiku ir klimato salygu, sukuosenos.Moterys su sariais - juk tai indziu apranga, ne lietuvaiciu. Jos taip vaiksto visada , tai ju gyvenimo dalis, o musu?Jei lietuviais gimeme tai ir viskas, viskas aisku. Galima lininius rubus nesioti, ziema - vilnonius. As sario nenesioju. Neturiu.Manau Dieva myleti ir be jo galima. Ir su bet kokia sukuosena, siuolaikiska.
Kai buvau studente Kaune, po laisves aleja begiodavo tokia linksma kompanija . Atbaido zmones tokie dalykai, o ne pritraukia... Jeigu nebuciau paskaiciusi Saiji Babos knygos apie BG,nesuzinojusi kokia ismintis ten surasyta, tai ....prastai buciau galvojusi apie juos is tokiu pasibegiojimu.... O dabar zinau kaip yra. Sitas judejimas labaiu tinka jaunimui tikriauisiai. Abra as kazko dar vis nesuprantu, nepajautusi gal esu, nepatyrusi. Gyvendama vienkiemyje, labai gerai jauciuosi, kai begioju laukais, dainuoju viena sau po miska vaikstinedama. Man taip gerai, kazkaip nenoriu as viesumo, kazka nustebinti , sokiruoti, nereikia man to, nezinau...



Svarbiausia - myleti Dieva ir niekada jo nepamirsti. Tai taip ir bandau gyventi.

Labai geros mintys.

sakau tau Saulute dideli Taip

Na, nagar sankirtana ("bėgiojimas gatvėm" ir dainavimas "Hare Krišna") - Paties Šri Čaitanjos Mahaprabhu pradėta ir paliepta. Pirmoji masinė nagar sankirtana įvyko, kai Šri Čaitanja Mahaprabhu kaip pasipriešinimą Čand Kazi - musulmonų valdžios atstovui, draudusiam sankirtanas - subūrė daugybę žmonių ir visi su fakelais susirinko prie Čand Kazi namų. Tas išsigando, pamatęs dešimtis tūkstančių, o gal šimtus tūkstančių šviesų.
Taigi, galima įžvelgti, kad Čaitanja Mahaprabhu yra visų šių laikų Sąjūdžių pasipriešinimo dvasios pradininkas. Pvz. tokie renginiai kaip Baltijos kelias, arba kaip buvo toks renginys, kai visi žvakes languose degino (nepamenu koks klausimas - irgi kažkas prieš Sovietus berods).

Kai bhaktai eina į gatves dainuoti "Hare Krišna", vieni žmonės tiesiogiai girdi mantrą, o dar daugiau žmonių, šiaip linksniuodami ir aptarinėdami šį reiškinį, išgirsta ir patys taria. O kas sakoma apie šventų vardų galią?...

Rūbai - tai neprivaloma. Bet kodėl ne - kodėl nesirengti tradiciniais? Aišku, Lietuvoj žiemą tai sudėtingiau. Šrila Prabhupada sakė - "Krišnos sąmonė tai ne religija, tai dvasinė kultūra". O kultūra yra apima visas gyvenimo sritis - rūbai irgi kažką prideda, nors ir neesminio.

Nu o.k., tai apie savo susilietimą su Krišnos sąmone kelis žodžius parašysiu. Kokiais 1999 m. man dar atrodė, kad krišnaitai gal sektantai (kas, manau, nebuvo visiškai netiesa, ir iš dalies priskiriu savo tokią intuiciją "laimingai žvaigždei"), bet Šrilos Prabhupados knygos patiko, atrodė tyros, aiškios, tikros. Po kokių 4 metų "atsiverčiau" į Krišnos sąmonę galutinai, sužinojęs apie asmenybę, kuris man įkvėpė tiek pat pasitikėjimo kiek Šrila Prabhupada. Kadangi iš karto tada pabuvau užsienyje, kitoje tolerantiškesnėje aplinkoje, tai man padėjo pagrindus ir sugrįžus jaustis pakankamai socialiai. Pasakyčiau, kad nuo 2004 iki dabarties atmosfera gerokai pasikeitė - tada dar buvo sektofobijos visuomenėje, dabar ji bemaž išnykus, latentinė, daug daugiau tolerancijos, apskritai lietuviai pradėjo pamėgti didesnę įvairovę, naujos kartos užaugo. Todėl tada kartais jausdavaus nejaukiai, o dabar visiškai laisvai. Atšlifavau savo gyvenimo stilių taip, kad praktiškai nekyla dileminių situacijų - ta prasme, dėl vegetarizmo, alkoholio ir pan. Tiesiog vengiu vietų, kur gėrimas ar valgymas su nepažįstamais, tokių kaip barai, kavinės, ar giminių baliai. Pasidariau ne toks susirišęs psichologiškai su šeima ar senais draugais (anksčiau daugiau "sulipęs" buvau, įtakojamas kitų nuomonės). Tuo visu pokyčiu esu patenkintas. Gilinimasis į Krišnos sąmonę man kuo toliau, tuo labiau padeda įgyti dvasinį nutuokimą ir tvirtą prasmę gyvenime, kurios negali paveikti jokios kliūtys, sunkumai, aplinkybės.
Sektantizmo klausimas man rūpi iš tos pusės, kad toks dalykas materialiame pasaulyje gali reikštis, kaip ir kitos įvairios tendencijos, taigi, reikia būti realistais. Bet dėl to, ką apie mane kiti galvoja - visiškai nesuku galvos, išskyrus tai, kad kartais jaučiu pareigą elgtis atsakingiau, negu šiaip pasielgčiau.

Butent san kirtana labai derinasi prie kokio tai pasipriesinimo, maistavimo. Ir prie Indijos pilieciu temperamento tikriauisiai. Lietuvaiciai juk kitokie,dauguma ramus zmones. Uz ranku susikabinus pasteveti, zvakes padeginti lietuviskai naturai labai tinka.
Ir tikrai verta pagalvoti kas daugiau naudos duoda ar garsiai tariamas Krishnos vardas viesoje vietoje, kai paskui zmones net i rankas nenori paimti Prabhupados knygu,is tolo apeina platintoja, ar knygu platinimas internetu arba per knygynus ar i namus nesiojant , kai ta daro pasaulietiskai atrodantis zmones.

Tema apie sankirtaną mane įkvepia

Prisiminsiu kai ką iš maždaug 1992 m. Man tada buvo maždaug 13 metų. Buvau pas tetą svečiuose Vilniuje, pro langą matėsi Katedros aikštė, vasara. Teta tada buvo nusipirkusi porą Krišnos sąmonės knygų, ir jai kažkiek patiko vaišnavai. Sako: "čia praeina krišnaitai su savo eisena, pamatysi". Ir žiūrėjom. Kirtana, karatalų skambesys ir mridangų būbnijimas, vaišnavai žygiavo per aikštę tiesiai ir ryžtingai, dviejom eilutėm, nusiskutę, su rožiniais rūbais. Įspūdis man, galima sakyti dar vaikui, buvo kad visai kažkas ne iš šios žemės patirties, kažkoks spontaniškai tyrai visiškas kitoniškumas. Geras įspūdis. Tame buvo jėga, ryžtas, tyrumas.

Kai buvo pati Nepriklausomybės pradžia ir priešaušris, visuomenė buvo atvira, pakylėta. Vaišnavai buvo irgi pozityviai priimami, pamenu, kiek žmonių būriuodavosi apie stalus su knygomis. Todėl tai, kad sankirtana ar knygų platinimas vėliau ir iki dabar kai kurių vertinamas negatyviai, nėra vien vaišnavų problema, tai ir visuomenės uždarumo ir susvetimėjimo problema. Beje, Krišnos sąmonės judėjimą pagal apklausą vertina nepalankiai tik 18 proc., kas iš tikro yra geras rodiklis (žr. http://tm.infolex.lt/getfile.aspx?dokid ... d99137cb7f ).

Visiems neįtiksi, pas mus žmonės net savo išrinktą valdžią keikia ir nekenčia, tai ką kalbėt apie kitoniškus mus? Populiarumas irgi savotiškas nuodas, kas dabar populiarūs? Žvaigždės, iš kurių daromi visokie skandalai ir paskalos. Minios palankumas būna nepastovus, o pasibaigia priešingai.

Grįžtu prie prisiminimų. 1997 m. ruduo, Kaunas, einu į paskaitas kirsdamas Laisvės alėją prie fontano. Lynojo smulkus lietutis, gatvės tuščios. Ir girdžiu nuostabią kirtaną, kurią dainavo du bhaktai atsisėdę prie šito pastato:



tik tada to oranžinio stogelio nebuvo, toje vietoje, jie turėjo harmoniumą ir garsinimo priemones. Buvo taip, kad mane šiurpas nuo tos kirtanos krėtė. Kažkas buvo labai traukiančio, negalėjau nueiti, pasilikau. Praleidau paskaitą Tuščia alėja lynojant, ir ramiai aidinti dieviška "Hare Krišna, Hare Krišna, Krišna Krišna, Hare Hare, Hare Rama, Hare Rama, Rama Rama, Hare Hare" mantra. Dar įmečiau į aukų dėžutę vieną "Žemaitę", popierinį litą. Buvo super....
Šitas įspūdis man buvo svarbus. Jis prisidėjo prie to, kad labiau domėjausi dvasiniais dalykais.